APIE PROJEKTĄ Lietuva dažnai vadinama Nemuno kraštu, o prie upės esančios vietovės – panemune. Tai regionas, galintis didžiuotis savo garbinga praeitimi, kultūrine ir ekonomine svarba šalies istorijoje bei gražia, poetų apdainuota gamta. Istorinės sąlygos ir vaizdingas kraštovaizdis skatino čia kurtis didesnes ar mažesnes gyvenvietes. Kiekviena jų savita ir unikali. Tą rodo ir gausi archeologinių, istorinių, kultūrologinių tyrinėjimų medžiaga, kurią papildo ir iliustruoja įvairiais požiūriais vertingi senieji raižiniai, piešiniai, atvirukai ir fotografijos. Pastarieji, kaip svarbi ikonografijos paveldo dalis, įamžino gamtinę ir istorinę urbanistinę panemunės panoramą, kuri šiandien atsiskleidžia iliustruotu praeities liudijimu, leidžiančiu sužinoti, kaip kadaise atrodė viena ar kita vietovė. |
Fotografai, prikėlę iš užmaršties miestelėnų kasdienybę, šventes, svarbius įvykius, fiksavę gražų gamtos ir architektūros suformuotą kraštovaizdį, tapo savotiškais anų laikų metraštininkais, jų darbai užburia romantišku paslaptingumu arba dar labiau išryškina laiko padarytas žaizdas. Todėl žvelgdami į senuosius atvirukus ir fotografijas ne tik aiškiai regime laiko slinkties pėdsakus, bet ir atrandame daug netikėtų dalykų, keičiančių požiūrį į praeitį ir dabartį. Kauno apskrities viešosios bibliotekos inicijuotas projektas „Įsikūrę prie Nemuno“ supažindina su panemunės miestais ir miesteliais. Pasitelkus iki 1945 m. leistus atvirukus, fotografijas, senąsias graviūras ir piešinius, siekiama atskleisti kiekvienos vietovės unikalumą, savitumą. Pristatoma ir trumpa gyvenvietės istorija(iki 1945 m.), herbas, prisimenami ten gyvenę žymūs žmonės. |
Ribota parodos apimtis neleido išsamiai aptarti net ir mažų miestelių istorijos, bet ir atskiruose jos fragmentuose neretai juntama praeities dvasia, atsispindi to meto aktualijos, gyvensenos įdomybės. Pagaliau tai puiki galimybė palyginti, atrasti prie tos pačios upės įsikūrusių |
Šias upės atkarpas ekspozicijoje žymi trijų skirtingų spalvų stendai.Projekto rengėjai dėkoja visiems, geranoriškai pasidalijusiems savo fondų, archyvų ir asmeninių rinkinių turtais, rinkusiems ir tikslinusiems faktus, rašiusiems tekstus ir komentarus. Tikimės, kad šis bendro darbo vaisius bus įdomus. Nemunas (baltarusiškai Nioman, rusiškai Neman, vokiškai Memel) – didžiausia Lietuvos upė. Jos bendras ilgis 937 km, iš jų 359 km teka per Lietuvą, 462 km – per Baltarusiją, 17 km – Lietuvos siena su Baltarusija, 99 km – Lietuvos siena su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi. Tai 14 pagal ilgį Europos upė ir ketvirta tarp priklausančių Baltijos jūros baseinui. Nemunas prasideda Baltarusijoje, 45 km į pietus nuo Minsko, 9 km į rytus nuo Uzdos gyvenvietės, ir įteka į Kuršių marias sudarydamas deltą. |
Turi per 200 intakų. Tiksli Nemuno vardo kilmė nežinoma. Spėjama, kad jis reiškia šlapią vietą, raistą, pelkę; nebylią, ramią, bežadę upę. XVI a. flamandų geografo ir kartografo Gerardo Merkatoriaus žemėlapyje aukštupys vadinamas Niemen, žemupys – Memel. Nemuno pakrantės pradėtos apgyventi atsitraukus ledynams. Formuojantis Lietuvos valstybei, Nemunas atliko labai svarbią gynybinę funkciją. Išilgai jo krantų stovėjo daug pilių, statytų daugiausia XIII–XIV a. lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu. XVI–XVII a. pastatytos kelios rezidencinės pilys, tik iš dalies pritaikytos gynybai. Nemunas lietuviams nuo seno turėjo didelę kultūrinę reikšmę. Prie upės buvo nemažai senameldžių šventviečių, stūkso didingi piliakalniai: Liškiavos, Merkinės, Alytaus, Punios, Birštono, Jiesios, Seredžiaus, Veliuonos, Sudargo, Rambyno. |
Apie laivybą Nemunu rašoma jau XIII a. dokumentuose. XVIII–XIX a. iškasti Oginskio, Augustavo, Karaliaus Vilhelmo kanalai. Upe ir kanalais buvo plukdomi sieliai, gabenamos įvairios prekės. Svarbiausi Nemuno uostai: Gardinas, Kaunas, Jurbarkas, Tilžė. Dabar Nemunas naudojamas elektros energijos gavybai, žvejybai, laivybai, vandens tiekimui, drėkinimui, turizmui. Šaltiniai: |
Projekto vadovė Rimantė Tamoliūnienė © Kauno apskrities viešoji biblioteka, 2012 |